Paskutinis mėnuo: 6/7/8

Kovo 6. ketvirtadienis.

Ketvirtadieniai šį semestrą man yra kūrybinio rašymo diena: dalyvauju kassavaitinėse dirbtuvėse, kurias veda mano universiteto Creative Writing programos magistrantai ir doktorantai. Baisiai džiaugiausi pakliuvusi, buvo neva labai daug norinčių ir didelis konkursas, ir pirmas savaites visai negailėjau nuo mokymosi nuvogtų ketvirtadienių vakarų, nes tikėjausi labai daug išmokti ir prisigaudyti naujų idėjų. Kaip jau supratot, kitas žodis bus BET. Bet bet bet koją bet kokiam tobulėjimui atkakliai kiša visus pirmuosius studijų metus stebinęs, vėliau žavėjęs, vėliau truputį net ir perimtas, bet dabar galiausiai iki negalėjimo užknisantis Britiškas Mandagumas. Žinoma, tikiu/tikiuosi, kad iš tiesų studijuodama kūrybinį rašymą būčiau kiek kitoje aplinkoje – tarp kritiką tiek išsakyti, tiek priimti mokančių žmonių, kurie patys žino, kokios svarbios ir naudingos gali būti pastabos. O dabar per porą užsiėmimų netrukau įsipatoginti pozicijoje vienintelio žmogaus, kuris iš tikrųjų nutuokia, kaip tokios dirbtuvės turi vykti, ir iš tokios pozicijos, žinoma, man menka nauda. Dirbtuves veda doktorantė iš Lenkijos – tuo iš pradžių labai džiaugiausi ir laukiau netikėtų atradimų (o dar ir negimtakalbiško susišnekėjimo), bet kai pamačiau hipsterių “kultūros“ sužalotą moterį, supratau, kad viltis bent trumpam reikia atidėti į šoną. Ir nereikia aiškinti, kad nespręsčiau apie žmogų iš išvaizdos – jei moteris vaikštinėja su mediniu paukščio pavidalo pakabuku, pabrėžtinai senoviniais retro vintažiniais akinių rėmeliais (kurie šiaip, žinoma, yra visiškai nauji), nešiojasi popierius papkutėse su pelėdom ir plaukus dažo lapės kailio raudonumo spalva, man kažkaip sunku iš jos lūpų klausytis apie “didįjį jos guru Beketą“. O dar sunkiau žiūrėti, kai ji linksi studentams, iš savo nesibaigiančių mandagumo klodų žvejojantiems pagyras kažkokio berniuko eilėraščiui pavadinimu “For James who’s probably fucked“. Po tokių galvos linksėjimų vėliau ir randasi visokios sudaužytos viltys, o viešoji erdvė prisipildo kažkokių literatūra apsimetančių dalykų, kurie yra skirti nežinia kam, bet tikrai ne rimtam skaitymui.

Paskutinis mėnuo: 3/4/5

Kovo 3. pirmadienis.

Įsivaizdavau įvairias galimybes, kokia gali būti diena po vakaryštės “Shoah“ peržiūros, bet mažiausiai tikėjausi TOKIO stipraus savo gyvasties pajautimo. Žinau, kad užtruks ilgai, kol filmas susigulės ir kol bent pradės ryškėti kažkokie labiau apčiuopiami dalykai, todėl specialiai nesistengiu daug analizuoti nei to, ką mačiau, nei to, ką tai galėtų reikšti, ir visą dieną vaikščiojau apimta mažiausiai tikėtos beveik palaimos. Nežinia, kokią įtaką turi tai, kad saulė Glasgow švietė taip, kaip nešvietė jau seniai – ne per kokius nors valandai pavargusius lyti debesis, o tiesiog paprastai, normaliai švietė, tarsi į šitą šalį irgi galėtų ateiti normalus pavasaris. Tas normalumas po vakar žiauriai keistas – staiga viskas atrodo normalu, tiesiog normalu, TIK normalu, ir tiek; kad ir kokios “didelės reikšmės“ dramiūkštės aplink vyktų, jos iš tikrųjų yra juokingai normalios.

Paskutinis mėnuo: 1/2

Grįžau į Worpressą! Be abejo, ne dėl to, kad staiga turiu baisybę laiko, matyt atvirkščiai – reikia rašyti tiek akademinių tekstų anglų kalba, kad rašymo lietuviškai “raumuo“ jau visai suglebo. Prieš kelias dienas rašiau vieną iš nedaugelio šį semestrą ilgų elektroninių laiškų ir kai pamačiau, kad tai užėmė dvigubai daugiau laiko nei paprastai, kad sakiniai pridusę kaip tie karpiai, plaukiojantys Maximos akvariume, pagalvojau, kad kažkaip negerai.

Prieš dvi dienas kartu su kalendoriniu pavasariu prasidėjo paskutinis mano bakalauro studijų mėnuo. Nežinau, ką tai reiškia, ką čia dabar daryti ir ar tai išvis taip jau svarbu, bet kažkokia nedidelė, vietinės reiškmės panika vis dėlto apima; noras susidėlioti, apsibrėžti, įprasminti, kad neduokdie kas nors labai svarbaus nepraslystų. Pabaigos visada atrodo kažkokios egzaltuotai svarbios ir neva atveriančios naują žinojimą; kaskart baigiantis ilgiau trukusiam ar daugiau reiškusiam procesui – ne pasibaigus, o pradedant baigtis, kai pabaiga jau įgauna aiškius veido bruožus, bet dar netapšnoja per petį sakydama “tai jau eik iš čia“ – įsivaizduoju, kad va dabar tai jau tikrai ėmiau matyti kažkokį naują realybės sluoksnį, kuris visą laiką prieš tai buvo užsikapstęs kasdienybėje. Nežinau, kaip ten iš tiesų yra, bet bakalauro pabaiga tiesiog prifarširuota kasdienininių nušvitimų, žinoma, gal tik čia ir dabar tokių baisiai reikšmingų. Nutariau tą pabaigą susidokumentuoti, ne tam, kad išryškinčiau kažkokias didžias prasmes, o labiau tam, kad būčiau viešai prižadėjus kasdien lietuviškai parašyti bent po niekingą pastraipą. Kartu tebūnie tai ir atsiprašymas visiems “Laiškų“ skaitytojams, kuriuos begėdiškai šį semestrą apleidau : )

KOVO 1. šeštadienis.

Supratau, kad techniškai jau pavasaris, tik po kokių dviejų valandų bibliotekoje. Šiaip būtų kaip ir nesvarbu – nuo to, kad pasikeitė mėnesio pavadinimas, niekas kitas iš esmės nesikeičia, – bet tada supratau, kad kovas yra paskutinis mano mėnuo Glasgow universitete. Gal prisieis balandį dar priduoti porą rašinių, bet už mėnesio jau nebeturėsiu nei vienos paskaitos, nei vieno čekų kalbos pratimo namų darbams, nei vieno teksto, kurį reikia perskaityti diskusijai; nebebus valandų skaičiavimo “penkios po“ ir “be penkių“ (pas mus paskaitos prasideda penkios minutės po nurodytos valandos ir baigiasi be penkių, kad žmonės turėtų 10 minučių petrauką nubėgti iš vieno pastato į kitą). Gal logiška būtų pasakyti “apėmė _________ jausmai“, bet kad nežinau, kokie tie jausmai ir ką jie ten apėmė. Tiesiog pasigarsinau muziką ir plačiau nuklojau stalą konspektais.

Apie lagaminų nešiojimą iš kalbos į kalbą

Šį semestrą dalykai vyksta ne visai pagal planą, nes jiems paroje tiesiog neužtenka valandų; va ir laiškai guli nerašyti ir apleisti. Galėčiau žadėti, kad dabar tai jau susiimsiu ir kas savaitę parašysiu bent po trumpą laiškelį, bet nėra ko savęs apgaudinėti. Labai bjauru (o teko) laužyti sau ir kitiems duotus pažadus, todėl geriausia matyt jais tiesiog nesišvaistyti. O laiškus rašyti norisi, nes problema ta pati, kaip ir praeitais mokslo metais – skaitau ir rašau beveik vien tik angliškai; gerai, kad Glasgow turiu gerokai daugiau lietuvių draugų nei Prahoje, bet ir į lietuviškus pokalbius (ypač apie studijas) angliški žodžiai ir sakinių konstrukcijos braunasi kaip į nuosavus namus. Jau vien dėl to svarbu nenustoti rašyti lietuviškai: priešingu atveju kiekvieną dieną į lyjantį britišką dangų garuoja patys giliausi, neapčiuopiamiausi, subtiliausi kalbos sluoksniai. Kalbu ne apie dingstančius žodžius – jie sugrįžta, – bet apie tą beveik neapčiuopiamą, plėvėtą ribą tarp dviejų gimtakalbių: to, kuris su kalba užaugo, ją kasdien vartoja, ja galvoja, ir to, kuris su kalba užaugo, ją kasdien vartoja, ja galvoja ir ją gyvena. Visai nenoriu prarasti to paskutinio punkto, to punkto, kuriam nežinau tikslaus apibrėžimo, bet kurį kiekvienas rašantis žmogus pažįsta.

Apie visų geidžiamas moteris

Visai neplanavau šito įrašo – šiomis dienomis turėčiau “neturėti tam laiko“, – bet vis dėlto negaliu susilaikyti.  Tie, kurie skaitote lietuviškus naujienų portalus ir žinote, kaip atrodo mano sesė, pastarosiomis dienomis galbūt pastebėjote jos veidą po fantastiškai seksistinėmis antraštėmis: “Makiažo galia: kaip iš paprastos merginos virstama visų geidžiama moterimi“, “Makiažo stebuklas: radikalūs auksinės merginos pokyčiai“ (žodžiai pavadinimuose paryškinti mano), ir pan. Galėčiau dabar rašyti didelį piktą straipsnį į kurį nors iš tinklapių, nepublikavusių tų “stebuklingų“ makiažo nuotraukų, bet visai nenoriu toliau generuoti tų straipsnių lankomumo ir skaitomumo. Bet išvis tylėti, žinoma, negaliu : )